pasidalinu ištrauka apie Lietuvių senovės legendas.....
...Kai buvo Aukso amžius, mūsų gentys gyveno
plačiai ir laimingai. Mūsų žemės driekėsi iki pat Uralo,
kur teka Pieno upė Pienava. Tuomet visi klausė ne karo
vadų, o motinų. Gyvenimas buvo taikus, darnus ir turtingas. Upės buvo pilnos žuvų, miškai žvėrių. Tais senais laikais žmonės garbino Didžiąją Deivę. Matydavo
ją tarp debesų, šukuojančią nepaprastai vešlius ir ilgus
plaukus. Jie lietaus sruogomis siekdavo žemę. Deivė turėPav. 1 Žydinčios aguonos (G. Kudirkos nuotrauka, 2003)
5
Pav. 2 Deivės šukos saugo langą
(Autoriaus nuotrauka, Protvos Galinda, 2000)
jo stebuklingas šukas. Numestos ant žemės jos pavirsdavo
neįžengiama giria…
Deivė buvo nepaprastai graži: veidas jos buvo
toks dailus, kad, jį pamatęs, žmogus numirdavo iš to
gražumo. M.Lermantovas sukūrė jai eiles (vertimas autoriaus):
...Matydavo ją neretai
Senovės stebuklingos metais.
Jai finų dar laisvi sūnai
Plačiuos miškuos šventoves statė,
Kaip rūsčiai dukrai jų dievų.
6
Ir skaldai* šiaurės miškuose
Jai skyrė savo įkvėpimą.
Klajojo gandas tamsoje,
Kad mirė, kas pamatė ją,
Kaip strėlę žvilgsnį metalinį
Iš mėlynų akių gelmių.
Tik dainiams leista paslapty
Pažvelgt į Deivę iš toli...
Jei sumanydavo, Deivė galėjo pavirsti meška,
varle ar net gyvate. Tačiau dažniausia Deivė pasiversdavo
balta karvute ir ganydavosi dausų lankose, kartais nusileisdavo pasiganyti į žydinčias žemės pievas. Dailininkai
ją vaizduodavo sparnuota karve (Pav. 7).
Tai buvo nepaprasto grožio karvutė. Dėl didelių
liūdnų akių Deivę vadino Dangaus Karvute, Jaučiaake,
Dievo karvute. Pasakose sekama, kaip iš karvės ausies
našlaitėlė galėjo ištraukti ploniausius verpalus, margiausius audeklus. Užkasus karvės širdį, iš jos išaugdavo stebuklinga obelis. Ir dabar Indijoje karvės laikomos šventomis, o mylimiausios moterys vadinamos karvutėmis.
Vainikas buvo Deivės ženklas. Lietuvoje per Sekmines
karvutes puošdavo vainikais
http://romuva.lt/wp-content/uploads/2016/11/Panevezio-deives-paslaptis-2015.pdf
...Kai buvo Aukso amžius, mūsų gentys gyveno
plačiai ir laimingai. Mūsų žemės driekėsi iki pat Uralo,
kur teka Pieno upė Pienava. Tuomet visi klausė ne karo
vadų, o motinų. Gyvenimas buvo taikus, darnus ir turtingas. Upės buvo pilnos žuvų, miškai žvėrių. Tais senais laikais žmonės garbino Didžiąją Deivę. Matydavo
ją tarp debesų, šukuojančią nepaprastai vešlius ir ilgus
plaukus. Jie lietaus sruogomis siekdavo žemę. Deivė turėPav. 1 Žydinčios aguonos (G. Kudirkos nuotrauka, 2003)
5
Pav. 2 Deivės šukos saugo langą
(Autoriaus nuotrauka, Protvos Galinda, 2000)
jo stebuklingas šukas. Numestos ant žemės jos pavirsdavo
neįžengiama giria…
Deivė buvo nepaprastai graži: veidas jos buvo
toks dailus, kad, jį pamatęs, žmogus numirdavo iš to
gražumo. M.Lermantovas sukūrė jai eiles (vertimas autoriaus):
...Matydavo ją neretai
Senovės stebuklingos metais.
Jai finų dar laisvi sūnai
Plačiuos miškuos šventoves statė,
Kaip rūsčiai dukrai jų dievų.
6
Ir skaldai* šiaurės miškuose
Jai skyrė savo įkvėpimą.
Klajojo gandas tamsoje,
Kad mirė, kas pamatė ją,
Kaip strėlę žvilgsnį metalinį
Iš mėlynų akių gelmių.
Tik dainiams leista paslapty
Pažvelgt į Deivę iš toli...
Jei sumanydavo, Deivė galėjo pavirsti meška,
varle ar net gyvate. Tačiau dažniausia Deivė pasiversdavo
balta karvute ir ganydavosi dausų lankose, kartais nusileisdavo pasiganyti į žydinčias žemės pievas. Dailininkai
ją vaizduodavo sparnuota karve (Pav. 7).
Tai buvo nepaprasto grožio karvutė. Dėl didelių
liūdnų akių Deivę vadino Dangaus Karvute, Jaučiaake,
Dievo karvute. Pasakose sekama, kaip iš karvės ausies
našlaitėlė galėjo ištraukti ploniausius verpalus, margiausius audeklus. Užkasus karvės širdį, iš jos išaugdavo stebuklinga obelis. Ir dabar Indijoje karvės laikomos šventomis, o mylimiausios moterys vadinamos karvutėmis.
Vainikas buvo Deivės ženklas. Lietuvoje per Sekmines
karvutes puošdavo vainikais
http://romuva.lt/wp-content/uploads/2016/11/Panevezio-deives-paslaptis-2015.pdf
Comments (0)