Ragana - deivė

RAGANA 

Ragana - lunarinė, nakties, žiemos, mirties ir atgimimo deivė. Tai dar viena visa žinančios, visa galinčios, visa ma­tančios Didžiosios deivės išraiška. Nors amžių eigoje indoeu­ropiečių ir krikščionybės laikais sudemoninta, degraduota ir nustumta į girių glūdumas, Ragana, turinti antgamtiškų bruožų, kurie gali priklausyti tik svarbiai ir galingai deivei, lietuvių tautosakoje išliko iki mūsų laikų.

Žodžio etimologija susijusi žodžiais regėti, numatyti, ži­noti, taip pat su žodžiu ragas (augantis gyvulio ir transfor­muojantis mėnulio ragas). Ryšys su ragu rodo Raganos lunarinį pobūdį ir vaidmenį, būtent transformuojantį, susijusį su ciklišku mėnuliu ir visos gamtos atgimimu. Ragana giminiuojasi su Deive Paukšte: ji skraidžioja kaip paukštis arba oru joja ant pagalio ar kelmo (mirusios augalijos simbolio). Žiemą, kada trumpiausia diena ir ilgiausia naktis, raganos joja į Šatrijos kalną. Ten susirenka visas raganų būrys, bet viena iš jų yra vyriausia ir vadinama „ponia". Jos artimu­mą su gyvatės energija rodo tokie sakmių motyvai kaip „de­ginamos Raganos plaukai raitosi tartum gyvatės ir jai iš bur­nos išlenda žalčiukai".

Ragana kontroliuoja ne tik žmogaus, bet ir visos gamtos gyvenimą. Žino augalijos ir gyvūnijos galias, vartoja magiš­kas atgaivinančias žoleles. Verda iš tų žolių ar žiedų šiupinį, kuriuo pasitepusios pažastis gali skraidyti.

Ragana gali ypač greitai kaitalioti savo pavidalą. Pasiver­čia rupūže, ežiu, pele, ožka, kale, kiaule, kumele, šarka, kurapka, kregžde, lydeka, raude, karosu ar kitokia žuvimi.

Žuvis, ežys ir rupūžė (varlė) - seniausios Raganos apsi­reiškimai, susiję su gyvybės pradžia įsčiose, su gimda. Gy­vybė prasideda tamsoje ir drėgmėje. Šitie simboliai, atitin­kantys moters ir gyvulių gimdos pavidalą arba žmogaus ge­malą, siekia paleolito laikus. Per visą Europos proistorę šie simboliai egzistuoja mene skulptūrų ir reljefų pavidalu šven­tyklose bei vazų piešiniuose.

Pagrindinis Raganos įsikūnijimo pavidalas yra rupūžė (dėl to rupūžė tebėra vienas iš pagrindinių lietuvių keiks­mažodžių, nes keikiamasi dievų vardais). Rupūžė yra gy­vybės, mirties ir atgimimo simbolis. Reikia žinoti, kaip su ja elgtis, nes joje glūdi ir gyvybės, ir mirties pradai. Atsily­gindama už gera, ji prineša ir valgių, ir pinigų, bet už blo­ga baudžia mirtimi. Už bjaurėjimąsi ja rupūžė gali pagauti žmogaus seilę, ir žmogus miršta. Rupūžių ar varlių skrep­lys turi raganišką jėgą: išpūdo mėsą, dedervinėmis išeina, net rankų žmogus netenka. Jei jos nuodai už­tyška ant plikos vietos, žmogų užnuodija arba jis lieka šla­kuotas kaip rupūžė. Miegančiam žmogui gali užlipti ant krūtinės, gerti kvapą iš burnos, ir žmogus miršta. Tikima, kad ten, kur rupūžės apsigyvena po grindimis, žmonės vis miršta. Antra vertus, ji turi gydomosios galios: jei randi gyvą ar užmuštą rupūžę, dėk prie skaudulio, ištrauks. Ru­pūžės pavidalo antkapiniai mediniai paminklai, išlikę Ni­dos kapinėse (XIX a. antroji pusė) sietini su rupūže kaip atgimimo simboliu. Galvos vietoje dažnai vaiz­duojamas žiedas ar gėlė (lelija). Toks pat simbolis (rupūžės ir augalo sujungimas) Senojoje Europoje žinomas nuo 6 tūkstm. pr. m. e., o Sibiro tautelėse - iki XX a.

Viena iš rupūžių yra vyriausioji, baisdidė rupūžė, tary­tum visagalė valdovė, panašiai kaip viena iš raganų, yra „po­nia", kuri visas raganas valdo. Didžioji Rupūžė savo dis­pozicijoje, atrodo, turėjusi ne tik rupūžes, bet ir žvėris. XIX a. vidurio pasakojimuose figūruoja žvėrių procesijos. Jų dalyviams lipant į kalną, pabaigoje galima matyti ma­jestotiškai rėpliojančią milžinišką rupūžę. Šitoks nutikimas, įvykęs 1860 m., yra užrašytas Vorpylyje, Tilžės apylinkėje, darbininkams kasinėjant piliakalnį. Vienas darbininkų štai ką matęs: „Vieną dieną, bevalgant pietus, išgirdom Nemu­ne baisų ūžimą su didžiu trenksmu ir pamatėm iš vandens daugeriopų žvėriškų pavidalų iškopiant ir kalnump ateinant. Jų takas buvo kokia 5 metrų pločio ir visas baltas, lyg juos­ta, lyg ant kalno užsitęsęs. Paskiausiai, jų užpakalyje, baisdidė rupūžė atvėžliojo. Tai vos ant kasamosios vietos atė­jus, paeiliui pirmieji pavidalai tuo baltuoju taku vėl Nemunop grįžo. Paskiau ir ta rupūžė skvernojo šalin, tada visi padurmu į Nemuną šokdami, vandenį baisiai sujudino."

Iš Zodiako ženklų žinome, kad gyvulių procesijos simbo­lizuoja ciklinį laiką. Tikėjimas, kad žvėrių judėjimas paeiliui yra laiko stūmimasis priekin, yra labai senas. Vėlyvojo pa­leolito šventyklose urvuose pavaizduoti žvėrys arba jų grupelės - paprastai bizonas, arklys, elnias, stumbras, šernas, liūtas ar leopardas, mamutas, - gali reikšti laiko tėkmę. Neolito ir žalvario amžiais laukinių ir naminių gyvulių procesijos buvo vaizduojamos vazose (pvz., Kukutenio kultūroje Rumunijoje ir Moldavijoje IV tūkstantmečio pirmoje pusėje pr. m. e.). Gyvulių procesijų „matymas" XIX a. viduryje Mažojoje Lietuvoje yra senų laikų tikėjimo prisiminimas. Įdo­mu, kad žvėrys išlipa iš vandens ir sugrįžta į vandenį. Laikas teka kaip vanduo. Vanduo yra Rupūžės-Varlės karalija.

Ežio simbolis greičiausiai kilęs iš panašumo į gyvulių gim­dą su karpomis. Lietuvių tikėjimuose Ragana pasiverčia į ežį karvių tvartuose. Viena moteris iš Kupiškio pasakoja to­kį atsitikimą: „Vieną naktį eina - tvartas atdaras. Įeina. Ogi boba pasikubrinus melžia karvę, kuri buvo su pienu. „Nagi tu, Elžbiet, ką čia darai?" Ta grįžt ir pavirtus ežiu. Kius, kius ir išėjo pro duris" .

Žmogaus pavidalo Ragana gali būti nepaprasto grožio, bet ir baisi, susivėlusiais plaukais, ilgais nagais. Ir graži, ir baisi ji gali būti labai pavojinga: gali sutraukti į kamuolį, sumaišyti protą, kenkti vestuvėse, „pagadinti" jaunąją (kad nebūtų vaikų), numarinti vos gimusius vaikus, paversti jau­nikius vilkais ir šunimis, atimti karvėms pieną, braukdama marškas ar rankšluosčius po rasą, - brandą iš javų, nukirpti avims vilnas iš paausių ir jas uždegus užleisti marą.

Ragana karaliauja nakties, tamsos ir žiemos pasaulyje. Laikotarpis tarp mirties ir gyvenimo taip pat priklauso jai. Gimda, placenta ir vos gimę kūdikiai - jos nuosavybė ir dėl to ji gali juos pasiimti. Ji geria kūdikių kraują, kad atsinau­jintų ar atsijaunintų ir kurtų gyvybę iš naujo. Raganos „kanibalizmas" yra ne kas kita kaip auka jai. Ragana pavojin­giausia, kai trumpiausia naktis. Ypač Joninių rytą, birželio 24. Ji krečia rugių žiedus, valkioja marškas, rankšluosčius, pavalkus, apynasrius po rasą ir atima karvių pieną arba už­keri karves sakydama: „Zalut, Žalut, duok daug pieno". Užkerėta karvė sutinsta, trypia, spardosi.

Žiemą Ragana linguojasi beržo šakose, pavasariop mau­dosi beržo suloje, šukuojasi ilgus palaidus plaukus. Iš Ku­piškio apylinkės užrašytas toks prisiminimas apie eketėje žiemą besimaudančias ir beržuose sėdinčias raganas: „Žie­mą raganos sėdėdamos berže šukuodavos galvas ir eketėje maudydavosi. Jei kas jas pamatydavo, užgindavo apie tai kalbėt, arba nuskrisdavo kaip paukščiai. Jei pasako, tuoj į kurpalį sutraukia, sąnarius išsukioja ar kaip kitaip suluoši­na. Kart sodželkos eketėje maudėsi raganos. Pro šalį ėjo berniokas. Jis jas užtiko nuogas, palaidais plaukais. Kad taš­kosi, kadgi taškosi. Jos jam pasakė: „Ką matai, nepasakok. Jei kam pasakysi, tuoj mirsi".

Ragana gali užtemdyti saulę, užstoti ją su šluota. Ji kont­roliuoja mėnulio fazių ritmą ir su juo susijusį augalijos kles­tėjimą. Raganos raško žirnius ir kerta mėnulio pilnatį per pusę. Šitaip kalba dvi raganos vienoje sakmėje: „Viena klau­sia - Kur šiąnakt josim? - Tenai, josim mėnesio perkirsti. O kita sako: - Ne, šiąnakt jokim ten, kur yra žirnių žalių. Nulėkė stebuklus darydamos. Viena sako: kai žirnių žiedų pri­raškysiu, tai kam tik duosiu, tas bus sutrauktas. O kita sako: O kai aš priraškysiu žirnių, tai kam tik duosiu, tas bus negy­vas... Gana žirniaut, dar paspėsim šiąnakt mėnesį perkirst. Užjojo, perkirto mėnesį".

Žirnių žiedų raškymas, rugių varpų surišimas į mazgus, karvių pieno atėmimas, kenkimas jauniesiems ir t. t. bū­dingi Raganos darbai. Ragana balansuoja perteklių, ji ne­leidžia gyvybinei energijai peržengti ribų. Mėnulio didė­jimas, žiedų klestėjimas, varpų brendimas ar karvių pie­ningumas negali tęstis be galo. Ragana stabdo augalijos klestėjimą, karvių produktyvumą, žmonių vaisingumą. Ji braunasi žmonių gyveniman be pasigailėjimo, atimdama laisvę, sveikatą, protą. Jos veiksmai rodo, kad amžinos lai­mės pasaulyje nėra. Jos destrukcija sukelia skausmą ir pri­mena, kad mirties nenuneigsi, neišvengsi. Skausmas ir mir­tis yra įausti į žmogaus gyvenimo audinį. Ji primena žmogaus ir visos gamtos mirtingumą, nes mirtis reikalinga naujam gyvenimui.

Į Raganą panaši rusų pasakų Baba Jaga. Ji ir graži, ir baisi, skraidžiojanti kaip paukštis ir turinti kanibalinių po­linkių. Jos vardo antra dalis jaga kilusi iš ęga „liga", „bai­mė" ir gimininga lietuvių žodžiui „engti", „kankinti", „smaugti". Praslaviškas deivės vardas galėjo būti Enga. Ankstyva šio žodžio lytis gimininga protosamojedų žodžiui -nga, „Mirties Deivė". Graikų anankereiškia „būtinybė" (necessity). Bretonų Ankou, Deivė Mirtis, kuri turi dar antrą vardą Mato, Mirtis. Senųjų airių Anų yra Mirusiųjų Deivė, arba Dievų Motina. Artimųjų Rytų kalbose ta pati žodžio šaknis reiškia „smaugimą", „gerklę", „dusinimą". Labai pla­tus šios šaknies reikšmės pasklidimas veda į tolimus priešis­torinius laikus. Kita Babos Jagos pusė, Baba, turi keletą reikšmių: senelė (boba), pelikanas (grifas), senas kelmas.

 

Lietuvių Ragana dažnai įsivaizduojama kaip „boba": bjauri, baisi, kliburiuojanti barškančiais kaulais. Jos baisioji išraiška simbolizuoja mirusią gamtą. Dėl to ji matoma jojanti ant kelmo ar pagalio. Jos plaukai kaip šluota be lapų. Tai žie­mos inkarnacija.

Senos deivės, „Bobos", kategorijai priklauso žemaičių More, arba Morynė, vaizduojama kaip pamėklė, „čiučela", Užgavėnių metu vežiojama ant senų rogių pavažų, pritvir­tintų ant rato stebulės. Ją tempia per kaimą kaukininkai, paukščiai ir gyvuliai, vėlesniais laikais pavirtę į velnius ir žydus. Pamėklė sukasi ant rato ir mostikuoja rankomis, lai­kydama spragilą. Paprastai ji būna su didelėmis krūtimis, su eglišakių vainiku ant galvos. Vežiojant ir siaučiant po kai­mą, kaukininkai dainuoja:

Čiucela vezela važinėtų,

Kad mūsų lineliai užderėtų.

Visi dalyvaujantieji stengiasi pamėklę ir kaukininkus ap­laistyti vandeniu. Kai kur dar išlikęs paprotys išvežti pamėk­lę vidurnaktį ant kalnelio ir sudeginti arba nustumti į van­denį ir paskandinti: tuo būdu užkirsti kelią piktosioms žiemos jėgoms grįžti atgal ir garantuoti žiemos pabaigą. Tuo pačiu Užgavėnių metu buvo daug laistomasi vandeniu. Vi­sas kubilas vandens uždedamas ant rogių. Miklus vaikinas atsistojęs rogėse lekia, kiek tik arklys įkerta, šaukdamas: „Vandenio, vandenio, vandenio..." Tuo vežimu veža ir „bi­tes" - linksmas merginas, kurios bimbia ir ūžia: „ū ū ū". Visi aplink stengiasi jas aplieti. Tai purifikacijos ir naujų gy­vybės jėgų žadinimas. Simboliškai giminingas paprotys žie­mos metu vilkti kaladę ar kelmą per kaimą ir jį sudeginti ar paskandinti - sunaikinti mirtį ir užtikrinti atgimimą.

Morės vardas giminiuojasi su daugeliu žodžių, reiškian­čių mirtį. Jau minėta airių Maro - Mirtis, graikų, germanų ir slavų mora, mara, morava, - „slogutė", „peteliškė", „kan­dis" (Mirties ir Atgimimo Dievės inkarnacija), tai pačiai žo­džių grupei priklauso vokiečių Mahr, prancūzų cauchemar, anglų nightmare, - „slogutis", „košmaras".

M. Gimbutienė "Senovės lietuvių Deivės ir Dievai"